Smagu, kad atėjai čia…
Jau matau kaip atsiveria tavo čakros ir vyksta žinių transmisija.
Kol nepraradom ryšio…
Ačiū Tau, kad esi čia.
Čia – tai nefiltruotoje ir atviroje erdvėje, kuri mūsų galvose bus pilna visko…
Minčių, idėjų, kaip kurti santykius su savimi ir kitais. Arba, kaip to nedaryti.
Taip pat žaidimų ir kvailų nutikimų bei padrikų, niekur nevedančių, bet tą akimirką pasaulio pabaigą pranašaujančių pamąstymų.
Gali tikrai tikėtis lėkštų kabinimo frazių,
ir iki šiol pūliuojančių širdies žaizdų, kurios pradeda gyti tik jas atvėrus.
Visa tai, kad ieškotume gyvenimo tiesų ir klaidų bei kurtume bendruomenę, kurioje vieni iš kitų mokytumės.
Tad prisijunk, dalyvauk, būk šalia ir leisk mums parodyti, kad anoniminis atvirumas rauna protą.
← Leiskite prisistatyti →
Aš – Rūkas
Būti savimi ir džiaugtis esama akimirka. Žiūrėti sau į akis ir jausti taiką. Šypsotis ir po šypsena neslėpti jokios kitos emocijos. Viena vertus – įgimta, kita vertus – taip reta.
Mintys sukasi ratu, kartu su laikrodžio rodyklėmis. Laikas bėga. Tarytum darosi nejauku. Spaudžia begaliniai norai. Tiek padaryti, pamatyti, pajausti. Aplinka šnibžda, ko norėti. artais sunku atskirti kas tavo, o kas primesta. Renkiesi bent truputį visko. Bėgi.
Vardan jausmo, akimirkai ištikus. Kai širdis suspurda netikėtai. Kai įkvėpus, kartu su oro gūsiu per krūtinę nusirita tas jausmas, kad esi gyvas. Taip gera jaustis gyvu.
Būna naktys, kai jausmas drąsko begalinis. Aplinka spaudžia, sėdžiu savo galvoje – iš ten nėra kopėčių ar durų. Akistata prieš patį save. Liūdna, bet teigiama. Mintys veja viena kitą. Fone grojantys muzikos takeliai užduoda spalvą ir toną mintims. Muzika neša tolyn, emocijų horizonte suvokimai, svajonės ir norai.
Kartais savaime kyla šypsena, o kartais norisi savęs gailėti. Bandau priimti save. Priimti savo atsakomybę už tai, kas vyksta. Norisi keistis. Norisi gyventi.
Ir rodos tiek daug vaidmenų gyvenime. Vaidmenys neapibrėžti jokiems reikalavimams. Santykiuose, karjeroje, šeimoje, net gatvėje su nepažįstamaisiais.
Kiek nori bendrauji, kiek nori stengiesi, kuri prasmingą ryšį arba, atvirkščiai, jo vengi. Juk galime pateikti save ir įsivaizduoti esą kas tik norime. Vieni vis dar ieško kaukės, kiti naudoja keletą, o kai kuriuos laiminguosius aplanko suvokimas – manęs jau gana, mūsų skirtumai – nuostabu. Priimi save ir kaukės praranda prasmę. Atsiradus ryšiui su savimi, širdyje atsiranda pilnatvė, tikrumas, nuoširdumas ir meilė.
Idilė. Norisi ją rasti ir ten likti. Regiu tai pro rakto skylutę, kartais jaučiu tai akimirkos grožyje. Širdis ir protas veikia nevieningai. Drąsko naivūs įsitikinimai ir viso ko pateisinimai:
Dar milijoną šansų pataisyti visas savo klaidas turėsiu.
Dar tūkstančius kartų artimus matysiu.
Dar šimtus vietovių aplankysiu ir dalykų išbandysiu.
Dar dešimt valandų savaitgalį padirbsiu ir jau bus viskas
Dar viena cigaretė ir metu, juk nieko blogo.
Mintys geros, bet veiksmai klaidingi. Dar nėra laimė, dar nėra būtinasis vardiklis. Ir čia aš ieškau. Ryšio tarp sielos ir proto. Moralės ir vertybių. Ribos tarp tiesmuko banalumo ir bohemiškos abstrakcijos. Savęs ir tavęs.
Visos dvejonės ir klausimai lyg rūkas. Sugeriu jį. Neleidžiu ištrūkti. Skandinu save jausme, kol tai padės man suvokti. O kol tai vyksta, dalinuosi tuo su Tavim. Tiesa, galbūt egoistiškai, kad pats kelią rast sugebėčiau, bet galbūt ir Tau padėsiu..
Aš – Migla.
Dažnai esu miške, kai kyla aušra, su nuolat apsiniaukusia galva, gyvenimo tiesų paieškose.
O tu ar esi kada pabandęs būti miške grybuku? Išsirinkti tobulą vietą po medžiu ir tiesiog stebėti kaip viskas banguoja vėjo gūsiais bei atgyja pagavus šviesą. Tik nesuprask klaidingai! Aš turiu omenyje ne sėdėti ir bukai žiūrėti, galvojant apie savo vargus, o iš tiesų stebėti, kas vyksta aplink tave. Kai susikaupi bandant suskaičiuoti kiek atspalvių žalios, rudos, mėlynos spalvos yra, pradedi suprasti, kaip viskas neišsemiamai spalvota – nuo vabaliuko einančio šalia iki praskrendančio mėlynbarzdžio paukščiuko. Po šiek tiek laiko pradedi matyti, kaip viskas tarpusavyje susiję – lyg be vieno nebūtų kito, o tu esi viso šito dalis.
Ir trakšt-brakšt tau pasidaro nežmoniškai gera. Ta vienatvė, buitiškos problemos, į viską įsiskverbusios ir persismelkusios mirties baime, tampa tiesiog nereikšmingos ir nebekankinančios, nes tu čia, su gamta, ir ta akimirka rami ir, atrodo, niekuo neypatinga įsišaknija į tave. Dar šiek tiek ir supranti, žmogus – kaip bulvytė daržovių pasaulyje, tokia neypatingai įdomi, bet įprasta ir neišvengiama. Ir tik sujungus jas su kitais ingridientais ar prieskoniais gaunasi kažkas, ką po sunkios dienos greitai pagaminus galėtum pavadinti aštuntu pasaulio stebuklu.
Štai tai ir yra atsakymas į visus tavo klausimus – tapti vienu su visais, dalintis savo mintimis, domėtis, augti, kurti, būti su gamta, būti savaip visa ko neatskiriama dalimi. Todėl aš ir esu čia – nedaug ką išmananti ir dažnai pasimetusi, bet kažkaip laiminga. Ši erdvė man vieta kurti ir suburti. Čia tikiuosi dalintis mintimis ir rasti bendraminčių, kritikų, draugų ir praeivių. Noriu išjausti kartu, suprasti vienas kitą ir kartu išsakyti viską, ką galvojam, net jei ir baisu. Sujunkime savo vidinius kosmosėlius ir ištaškykim viską kaip per Big-Bang. Sukuriant naują gyvybės formą internete – atvirą, nenušlifuotą, visiškai paprastą ir nieko nebandantį įrodyti bendravimą.
Labai malonu susipažinti.
Tavo, Migla.
