Vakaras po darbų. Įprastas ketvirtadienis, ne savame mieste. Senai vangiai suplanuotas susitikimas. Pasiteirauju ar niekas nesikeičia. Suprasdamas, kad jėgų rezervai gali neatlaikyti kelionės atgal apsidraudžiu – „aš trumpam. Galim niekur nevaryt, pavalgysim pas tave. Ir šiaip, ne maiste esme“. Gavęs patvirtinimą pakuojuos daiktus.
Nuovargis spaužia smilkinius, kylau dar prieš auštant…