Vėjas kanjone
Vakaras po darbų. Įprastas ketvirtadienis, ne savame mieste. Senai vangiai suplanuotas susitikimas. Pasiteirauju ar niekas nesikeičia. Suprasdamas, kad jėgų rezervai gali neatlaikyti kelionės atgal apsidraudžiu – „aš trumpam. Galim niekur nevaryt, pavalgysim pas tave. Ir šiaip, ne maiste esme“. Gavęs patvirtinimą pakuojuos daiktus.
Nuovargis spaužia smilkinius, kylau dar prieš auštant… Palieku ofisą. Sedu į savo automobilį ir išjudu. Žalia ir raudona šviesos keičia viena kita, judu per naktinį Kauną. Parodos kalnas, posūkis į kaire, tiesiai. Dar keli šimtai metrų ir aš vietoje. Radijoje ironiškai dainuoja „It’s the final countdown“, nuprunkščiu pats sau. Išlipus iš mašinos suprantu, kad neturiu nieko – nei lauktuvių, nei energijos, nei kažkokios tai pozityvios išvaizdos ar nuotaikos. Pirmasis vakaras kai temperatūra beveik 0, vėjas glostydamas kiek apmirusį mano veidą gražina į realybę. Viskas gerai.
Laiptukai. Liftas. 12 Aukštas. Tuk—tuk-tuk-tuk. Atsidaro durys, o tarp jų nuoširdi šypsena, kaip visada. Kas gi čiaaaa? Apkabinimas. Puolam į virtuvę – čirška keptuvės, verda puodas su makaronais, bandau susivokti kas čia vyksta. Šnekučiuojamės apie praėjusią dieną. Stoviu virtuvės tarpduryje kaip stuobrys ir seku akimis procesą. Nors to neparodau, bet viduje džiaugiuosi, paskutinį kartą valgiau prieš dešimt valandų.
Neesu seksistas, bet moteris virtuvėje – gražus vaizdas. Šioji tokia Gazelė. Aukšta, pasitempus, sportiška, riestais ir tvirtais sėdmenim. Tokia judri, linksma, kaip zuikutis šokinėja kelių kvadratų plote. Tik spėk gaudyt.
Maistas skanus. Vaibas šiltas. Jaučiuosi dėkingas, nepagailiu komplimentų. <..> Aš tau net atrašyti nesugebu. Kartais ignoruoju nejausdamas. Dingęs savo darbų ir minčių verpetuose. O tu taip nuoširdžiai manim pasirūpini. <..>. Kalbam nesąmonęs, iš pagalvės nuo tolimojo lovos kampo paleidžiu į ją. Išpūstos akys, prasidaręs žandikaulis. _Ojjjjj tu_ . *Bam.* Prasileidžiu. Vietoj vienos pagalvės skraido jau trys. Kojos ir rankos maskatujojasi į visas puses.
Mes kaip vaikai, bet aš tokius momentus myliu. Kažkodėl būdamas vaikiškas būnu tikresnis ir paprastesnis. O ji tokia pat.
Po mūšio užsipilam arbatos.
Pakrentam ant lovos. Tyla. Atgavinėjam kvapą. Traumų išvengta. Laikrodis tiksi ir rodo, kad man netrukus reikės judėti namo. Ji guli ant manęs pilvu žemyn, o mano ranka nekaltai ilsisi jai ant šlaunies. Bam per sedmenis. Pakaitomis nuplekšnoju abidvi puses. Nepasakyčiau, kad jėgos labai gailiu. Viskas ką iš jos išgirstu – oi kaip dega .
Ach, tai tau patinka..
O jeigu čia? – rankai nuslystant tarp abiejų šlaunų. Erzinu, tyrinėju aplinką. Tyla. Pradžioj buvau žaismingas, bet jaučiu, kad pagaunu vidinį jausmą elgtis kiek nesantūriai. Bučinys į kaklą, ranka po kelnėm, per kelnaites pernraukus jaučiu šilumą. Tokia tropine. Ji prikanda lūpą. Sukdamas ratus kaip erelis, nusprendžiu ,kad nebėra ko skalbti tą audinį upėje. Lendu po juo. Tuo pačiu išnaudoju artumą šalią jos ir bučiuoja betką, ką galiu pasiekti. Ausį, kaklą, skruostą, raktikaulį. Atodūsiai stiprėja. Bando keltis, kaire ranka spaudziu prie savęs. Nebeerzink.
Nebeerzink sakai. Nemanau, kad aš galiu sustoti. Galų gale prieš tave jaučiuosi kažkoks nusikaltes, nedėmesingas. Mažiausia ką galiu padaryti tai šiandien palikti tave laiminga
_Okay, nebeerzinsiu_ pasakau greitai prisėdęs ir maudamas jai kelnes.
Ji prieš mane. Iki pusės nuoga. Nekantriai laukia kas čia. O aš vis dar nedavalgęs, nekantriai laukiu deserto. Daug įžangos nebūta. Lėta pradžia ir vis stiprėjantys akcentai. Abecelė, ratukai, aštunkės, o ant vainiko viršaus Tornadas su įsisiurbimu. Taip įsisiurbes dar niekad nebuvau. Jutau kaip kraujas tvinksta į tą vietą. O ji nepaleidžia žvilgsnio. Žiūri į mane tarsi būčiau jos akimirkos vergas. Tu nesveikas, – pašnibžda kratydama į šonus galva. Jos ranka mano plaukuose.
Drebančios kojos, virpantis pilvas. Nuo raumenų susitraukimų kartais išlendantis six pack’as. Holy fuck, man yra kur pasistengt. Už kambario sienos kambariokė. Varžantis faktorius jai, ne man. Tiesa pasakius tas jaudulys – jei kas užeitų , užveda. Pasimetu tarp jos atodūsių intensyvumo, kartais rodos tokia ramybė, kartais labai gerai. Šiek tiek pasimetu dvejodamas savo gebėjimais. Reikia papildomų rankų. Ateik ateik pas mane judesiukas. tu ne-svei-kas.
Dar keli nevalyvi raumenų susipurtymai….
Drožk kiek nori, nieko nebus – juokdamasi. Reikia kitų irankiu.
Norėt – noriu, bet protas sako, kad esu pervarges, o ir jai jau atidaviau ką galėjau.
Dedu galvą jai ant šlaunies. Atsikvepiu. Ji nuvalo mano barzda. Šypsomės. Man vaizdas kaip iš vip ložės. Ramu. Nors akimirkai dvejojau, bet ji laiminga. Būta laimės, net ne vienos. Raumenys, atodūsiai, kylantis dubuo ir akimirkai sustojęs kvėpavimas nemeluoja. Meluoja tik garsas.
Arbata atšalo. Laikas namo. Užsidaro lifto durys ir ji dingsta už jų, leidžiuosi atgal. Ten kur viskas sukasi ratu, ten, kur aš nespeju paskui save. Išeinu.