Apie pirmąją meilę, kuri užklumpa netikėtai

Pirmi kartai, kuriems ironiška ruoštis.

Jokie protiniai sugebėjimai ar vaizduotės lyriniai vingiai nesugeba sukurti dar nejaustų jausmų. Kad ir kiek čiauškėsi apie tuos brunetiškus plaukus, su nuo saulės atsiradusiomis blondiniškomis sruogelėmis, ar net būsimas tavo ir svajonių antros pusės vaikų savybes – tu net negali įsivaizduoti koks viesulas tave nuneš. Net paprastai žygiuojant gatve.

Pirma meilė visada netikėta ir neišvengiama. Gali priešintis ir apsimetinėti, kad mėgsti žaisti žaidimus ir vaidinti draugus. Tačiau, tą akimirką tavo gravitacijos poliai pasikeičia ir vietoj to, kad tu jaustum trauką prie žemės, tavo traukos taškas tampa žmogus, kurį nuolat sapnuoji. Atrodo, kad jūsų gyvenimai prarado “aš” sąvoką ir tapo vienas ir tas pats. Va, šita akimirka yra visiškai tyra.

Kažin ar tokią tyrą kada nors gyvenime dar turėsi. Ne tai, kad nustosi mylėti, bet tiesiog nebemokėsi atiduoti visos tos naivios, ir dar nei kartą neverkusios širdies, kuri visiškai aklai tiki ir pasitiki. Tik pirmąjai meilei rezervuotas 100 proc. savęs atidavimas, nenaudojant svarstyklių ar kitokių matavimo vienetų. O svarbiausia –  visiškai išbraukta “o kas jeigu” sąvoka. Tokia meilė, kad ir kokia skausminga ar  laiminga su niekada nenutrūkstančia pabaiga yra dovana. Tik deja, nevisi ją vertina. Tokiu atveju geriausia dovana tampa gauta pamoka.