Po žvaigžde vardu Inga

Toks mažas. Kiekvieną kartą pakėlęs akis aukštai į dangų – aš toks mažas. Visai nebe Aš, o jau tik aš. Tarsi konstanta, kurią gali keisti ir bandyti skirtingas jos variacijas, bet vistiek nepakeisi. Tikra ji tik viena ir ji čia, tamsoje. Nepaisant to, kokius horizontus siektų norai, ambicijos, kokiuose puikybės kloduose blaškytusi mano Balion’ego ar kokiais niekučiais bandyčiau jį pakelti kuo aukščiau. Nuo bangos ant bangos, nuo šakos ant šakos. Rodos nesvarbu kiek suaugęs ar didelis jautiesi prieš save patį, slegia tai kuo jautiesi prieš kitus. O didelis dėdė kaip mažas, taip mažas. Taip gera būti tokiu. Kaip be jokių rūpesčių glaustis po mamos skraiste. Pro tarpelius gaudyti pavienius saulės spindulius tarytum žvaigždes rugpjūčio danguje.

Įkvepiu. Atsidūstu.

Bėdos nutolsta, girdžiu tik jų foną.
Meilė sustiprėja, apima ji viską ir duoda toną.
Ir baimės nebėr, nebent paleisti save,
Nuo ko priklausau ir kuo įtikino šešėliai mane.
Čia įkalintas savo paties statytose sienose.
Ten su Titanais žaidžiu slėpynes pievose.
Tuzinai minčių ir idėjų lyg triukšmas.
Praranda jos prasmę ir aš lengvas kaip plunksna.
Aidais per miškus, girias ir kalnynus,
Upeliais vingiuotais ir visokiais krūmynais.
Grįžtu į save ir vėlei rimsta esybė.
Nėra nei gerai, nei blogai, tiktais mano didybė.
Apsirengiu ją ir netrukus vėl kylu.
Balion’ego, mažuti, be tavęs Aš suyru.

Džiaugsminga, ilgesinga, skausminga.
Gyventi, juk taip taip iškilminga.
Ir vopše dzin, po kuria gimei tu Inga,
Kiekviena iš jų danguj ir be tavęs laimInga.