Buvimas kitokiu nei visi. Savastis.

Kažkur giliai turbūt ne toks ir retas tokį jausmą nešiojame. Čia tas vidinis vaikas iš vidaus rėkiantis, kad nori būti kitoks, pastebėtas, įvertintas (nors ir dažnai nesuprastas), svarbus. Pats tokį nešioju ir kartais leidžiu jam pabūjoti. Ir tenka pripažinti tai – egocentriška, bet kol kitiems akių dėl to nedraskai – kaip ir nekaltai. Viskas ok. Bet kažką tai gražaus turi iš drąsos pusės.

Juk tam, kad išsiskirtum reikia nebijoti važiuoti „savo keliu”, būti nušvilptam, neįvertintam, nesuprastam ar atstumtam. Ir juk niekas kitas, kaip tik tu pats, žinai savo vertę ir motyvus. Todėl kartais keista, kai visokie „spalvotukai” (čia ne apie LGBT) tikisi pripažinimo ir jį aršiai gina. Patys renkamės.

Dar įdomu yra tai, kad mes žmones skirstom į tuos „unikalius” ir į pilką masę. Aš manau, kad visi mes unikalūs, tik labai toli gražu ne visi tai parodom ar net norim rodyti. Kartais dėl randų, kartais dėl tos pačios drąsos ir baimių. Ir šiaip kai yra baimė tai yra noras būti tokiam kaip visi, nes tai lengviausias būdas būt įvertintu tarp tokių kaip visi. Tą žiauriai matau visam „Grožio” kulte. Baaaah.

Ir žiūrim į savo įkonas semdamiesi stiprybės „būti savimi”, ir norim būti labiau kaip jie. Bet ištikro ne labiau kaip jie, o labiau savimi. Tiesiog norim drąsos. Nebijoti.

Savastis įdomus dalykas. Man atrodo, kad kai ją turi tai ištikro dingsta noras ir kažkam kažką rodyti, nes tu tiesiog būni. Ir visi tavyje tai mato, savaime, be jokių neonkių, ženklų ir kitokių garsiai rėkiančių priemonių.

O jeigu užklupus savasties ir gyvenimo džiaugsmo proveržiui, šokant lietuje, kažkoks vietinis pilkutis, pamatęs tave, ims filmuoti lyg kokį „įdiotą”, tai tu nusišypsok ir trypk tris kartus smagiau ir stipriau, nes jam skauda daug labiau nei tau. Patikėk manim.