Nerimas ir baimė – kaip kovoti su šiuo tandemu?
Kai kam tai voras, kai kam aukštis, kai kam mylimo žmogaus praradimas o absoliučiai didžiajai daliai tai viešas kalbėjimas 🙂 Nesvarbu kokias baimes turėtume ir dėl ko nerimautume, esmė paprasta – tai atima iš mūsų laimę, pasitikėjimą savimi ir tarpais verčia jaustis nepilnaverčiais.
Baimė pradėti, baimė būti kitokiu, baimė klysti… Galima tęsti ir tęsti tačiau ne tokia šios rašliavos esmė. Esmė, kad mes nei vienas negimėm su baimėmis. Jas igyjome gyvenimo eigoje, o tai reiškia kad galime jas iš savęs išgyvendinti. Kaip?! Labai paprastai.
- Svarbu suvokti kad drąsa tai nėra baimės neturėjimas, tai viso labo jos kontrolė. Tam kad galėtum kontroliuoti turi priprasti. Net ir stipriausi bijo, tik jie baime paverčia energija judėti pirmyn.
- Baimes įveikiame prie jų pratindamiesi. Bijai vorų? Suvok kokį realų pavojų jis tau kelia, susirask mažiausia vorą ir paimk jį ant rankos. Kitą kartą nepulk voro kambaryje priploti su tapke o ji gražiai su popieriumi ir stikline išnešk lauk. Jei nori su baime įveikti rembo stiliumi nueik į voragyvių parduotuve ir per sukastus dantis ant rankų palaikyk tarantula. Su kiekvienu žingsniu praeitas atrodys kaip juokas. Taip galima padaryti su daugeliu baimių.
- Žiūrėdami baimei į akis mes ją palaužiame.
- Daryk tai kas nepatogu ir nedrąsu ir palaipsniui tai paversi sau normaliu dalyku, o pasitikėjimas savimi, savigarba ir laimė kaip reikiant šoktels aukštyn.
Dar vienas dalykas kad mes dažnai bijom ką nors daryti nes bijome – o ką gi pagalvos kiti? Arba sakom nu aš tai negaliu, nemoku, čia ne man. Vėlgi, nes bijom apsikvailinti arba save nuvertinam. Išgirstu ką nors sakant čia ne man, kai net nėra bandęs to dalyko, taip norisi vožtelti per plikę. – Nu b* , tu gal ekstrasensas koks???! Nepernešu.
Svarbu suprasti vieną dalyką, jei kas nors ir pasijuoks iš jūsų ar pasakys kritikos (duok dieve ji būtų konstruktyvi) nereikia nieko priimti asmeniškai. Žmonės daro, ką daro ir sako, ką sako dėl asmeninių priežasčių (bloga diena, baimė, pavydas, pagieža ir t.t.). Laimingas žmogus blogai nekalba. Kaip gali rūpėti ką kiti sako jei tai yra laikina. Kada paskutinį kartą galvojai kaip vakar Petras ar Jonas bandydamas vażiuoti su riedlente įkrito į balą? Būtent. Tokie dalykai neužsilieka. Life goes on. Jie svarbūs tik tam, kam tai nutinka. Kiti pamiršta per akimirkas, minutes, valandas.
O dabar trumpai apie baimės brolį nerimą.
Ar žinot, kad 99% dalykų dėl kurių jaudinamės niekada neįvyksta? Nie-ka-da. O jeigu kas įvyksta tai dažniausiai netikėtai ir net nebūna laiko kada apie tai galvoti.
Tai kam save taip apkrauti ir kelti stresą, slopinti savo gebėjimus svarbiais momentais? Pats esu žmogus, kuriam tam tikrose situacijose, dėl dalykų, kurie manęs lyg ir neliečia, gali pradėti drebėti kojos ar spurdėti širdis. Yra vienas labai paprastas būdas su tuo susidoroti.
Pradėjus jaudintis paklauskite savęs kas blogiausio gali nutikti? Prarasiu darbą? Apsikvailinsiu? Susimušiu ranką? Greičiausiai begalvojant savaime ateis ramybės pliūpsnis, nes blogiausia dažnai nėra taip blogai. Antras klausimas kaip galiu tam užkirsti kelią? Jei negaliu tai susitaikau, reiškia nieko nepakeisiu. Kai turite išvadas susitaikykite su tuo kas gali įvykti, pasakykite sau, kad ištversit, tai laikinumas, niekis. Dalykai pasikeis akimirksniu.
Kitas dalykas keliantis nerimą yra susitelkimas į blogą tikslą. Tarkim jūsų tikslas išlaikyti egzaminą. Jūs taip to norite kad savaime kyla stresas ir nerimas, o kas bus jei aš neišlaikysiu? Keičiam tikslą į pasiruošti egzaminui kaip galiu geriausiai. Reiškia turiu nuoširdžiai mokytis į visa kita nuo manęs nepriklauso. Čia nerimo tikimybė mažesnė , čia mes savęs neprogramuojam. Pabandyk, tai veikia.
Truputį išsiplėčiau tad reziumuosiu. Jūs ne negalite. JŪS GALITE. Viską ko tik norite. Tereikia su tuo dirbti ir nepriimti to kaip įgimto dalyko.
Tavo ateities alfa pasitikintis savimi AŠ už tai padėkos.